|
Rudnosiuko medziokle
.
Vadinasi, nutiko visa tai, armijoj, kažkaip po eilinio budėjimo. Tiesiai iš malūnsparnio, sušalęs, alkanas, pavargęs ir piktas kaip šuva, grįžau į benderį. Mano kambariokas Sieras ką tik buvo slydęs į savo pamainą, tad ėdesį šildžiausi be jokio entuziazmo. Ikalt po stakaną su kuo visiškai nėra... nu tiesiog marazmas, melancholija ir visiškas ablomas. Už lango – nepermatoma ledinė tamsuma, liūdesys ir visiškas mėšlas. Su dideliu nenoru pasismaukiau bei keikdamas savo niekam nereikalingą sušiktą tarnybą iš idėjos, virtau į lovą. Ir visai be reikalo... Lygiai vidurnaktį, nuo kažkieno audringo noro pamatyti mano abrozdėlį, suvaitojo durys, o ir taip atkakliai, kad kambaryje akimirksniu pasklido tinko ir kalkių aromatas. Pertraukęs Makaryčiaus spyną šyzos būsenoj griebiau durų rankeną ir jas atlupęs dūriau vamzdėta ranka į tamsą. Lempučių koridoriuje nerasta, rupūžės praporai gi nukniso – tamsu, kaip negro subinėj!
- ėėė ereli, o kodėl tu patrankos į ginklinę nepridavei? – atsklendė iš dausų pažįstamu pagirių tvaiku. – a darysi gramą?
- už tavo šlamančius – bet kokią užgaidą. Užeik Vaska!
Chatoj iš karto sumažėjo vietos. Senas draugelis, praporas Vaska, be litro niekada į svečius neužeidavo, todėl ir jo vizitas visur buvo mielas bei šiltai laukiamas. Tačiau šį kartą, be litro spirito ir užkandos, senas skrabalas atvilko ir du medžioklinius pyškalus bei porą šovininių. Operatyviai inkalus gėralo bei užkandus prakaituotos pirštinės aromatu, praporas išdėstė man savo egzotišką avantiūrą:
- karoče, Begemotavičiau, įtempk maumonuką: -čiukčiai užsakymą gavo – mešką dusyt varys, kažkoks byrka iš Maskvos atskrenda, tipo tikrintojas, reik bliadstva daryt. Pasirašai? Tau juk pora dienų laisvų priklauso?
Meška + Idėja = "pyzdiec"! O ir ką aš apie tas meškas žinojau? Mačiau pora kartų zoologijos sode šį apsimyžusį ir prasmirdusį gyvos vilnos kamuolį, vėpsantį šikančio šuns akutėmis. O laukinėj taigos gamtoje šį plaukuotą bachūrą visi „šeimininku“ vadina! Juk ne už pimpalą! Viliojančiai. Inpisus dar po porį drinkų atsakymas atėjo savaime – juk kas nenorėtų pabūti Rembu?!
- Bet kaip, kas, ką?...
- Laikyk, broliuk artileriją! – laimingas sumurkė praporas ir švystelėjo ginklą su šovinine. – Pyškalai čiukčiški, tokiais ir dramblius pirdolint gali! O tu nemyščiok, ne mums meškiuką daryt reiks. Penkto pulko majorą Ramazanovą žinai? O jis gi dovanotą karabiną „Bars“ su optika turi. Tai jis ir vers rudnosiuką, juk skylutė maža reikalinga. O mes būsim kaip palaikymo grupė, tipo kontroliniam, jei ką.
Karoče, pasakyta – padaryta. Trečią valandą nakties, visu pajėgumu šildydami dvylikapirštes spiritu, mes jau barškinom kaulais seno ir skylėto Gaz-66 brezentinio tento glėby. Meškininkystės verslo problema mus subūrė į mažą, tačiau siaubingai girtą ir piktą kolektyvą, kuriame beveik niekas nieko nepažinojo. Užtat Vaska pažinojo visus, net ir tuos prasmirdusius čiukčių aborigenus, kurie žodyje „pimpis“ darydavo po septynias gramatikos klaidas. Jie buvo dviese – senis, toks visas susiraukšlėjęs, it Tutanchamono byrka ir jo sūnelis, pusšimčio metų. Na ir aišku majoras, švytėjęs degradavusio alkašo snukiu su kirmėlių išėstais dantimis. Gėrė visi. Ir lakėm visą kelią. Majoras taip prisiliuobė, kad lengvai galėjo bet kuriam organizme saugojimui palikti devynis gramus švino, tad mudu su Vasioku sėdėjom jam iš šonų ir saugojom jį nuo šio lengvabūdiško žingsnio. Pagaliau mus paskutinį kartą krestelėjo ir prasmirdus stabdžiams mašinos burzgimas nutilo.
- Blecha mucha... , prakeikėm mudu su Vasioku visas sibiro meškas, brisdami ir vilkdami per pusnis šitą suknistą meškų terminatorių su jo prakeiktu karabinu! Žygio finišą, senas čiukčia paskelbė po dviejų valandų, kai visas spiritas kartu su prakaitu išgaravo nafik. Čia diedukas liepė visiems užčiaupti žabtus, o pats ėmėsi kirsti ilgą kartį. Po to užsirangė ant kažkokio gūbrio ir per skylę ėmė leisti šį smaukalą žemyn. Intuityviai supratau, kad ko gero čia ir bus meškiuko trobelė, kur jis per visą žiemą letenai minjetą daro. Kažkodėl tai žarnose pasidarė stipriai silpna ir pakilo didis noras apšikti keletą krūmokšnių. Vaska irgi pasidavė išdavystei ir paslėpė savo skudurus už kedro. Senasis pirdalas nulipo nuo gūbrio ir laužyta rusų kalba paaiškino kur turim pasislėpti, kad meškis mūs neužuostų. O šitam kileriui, temą paaiškino taip:
- Tavo stovėti čia. Mano pagaliu šeimininką žadinti. Šeimininkas piktas burgzti ir atsikelti ant tavęs. Letenas kelti kelti. Tavo – širdin – pykšt. Šauti! Jakši?
- nepisk seni proto, duokš jį greičiau, budink tą šūdžių ir nemyšk ant fazės... iššiepė nasrus majoras ir pertraukęs spyną atsiraitojo vatinuko rankoves. Po taiklaus spjūvio ant veltinio jis išskėtė kojas – nu, blia, kaip iš akies trauktas Rembo!
Mes su Vaska taip pat užsitaisėm savo berdankes ir sugulėm užnugary. Čia seneliokas tik pyst ant gūbrio, ir kaip ėmė savo smaukalu dročint šeimininką! Vajėėėėėėzau, ir kas tada prasidėjo! Riaumojimas iš po žemių – tiesiog visiškai nejuokingas. Po to – sniego, šakų rąstų fontanai!!! Senis ore sklandyt pradėjo, o prieš mus – o jooooptvajumatj – trys metrai įsiutusių raumenų ir pasišiaušusio kailio! Smarvė pyzdiec bliat, garas aplink stulpais, riaumojimas kaip tankų divizijos! Majoras net pritūpė apsitriedęs, paskui kad užkrioks... Ir ne, kad tylėdamas, priedurnis, nuspaustų gaiduką. Jis taip meniškai pamėtėjo viršun karabiną, pasigavo jį už vamzdžio galo, ir kaip žiebs meškai buože per putotą snarglį!!! Optika – į šukes. Buožė – į skiedras! Meškioks - afekto būsenoje. Ne kiekvienam pavasariui, matyt, atėjus taip jį iš miego žadindavo... Čia majoras kad sustaugs ne savo balsu ir... į kedrą sliuogti. Kur ten sliuogti – vertikaliu kamienu bėgte užbėgo! Net ir babuinai taip nesugebėtų. Kedras, blin, toks storas, kad per tris dienas neapšiksi aplink, o jis... bėgte... kamienu!!! Ir dar kur, ogi pačion viršūnėn. Va čia rudnosis ir atsičiuchino, sąmonę reiškia atgavo. Linksmu šuoliu jis išskrido iš savo duobės ir link kedro! Bet skriaudėjo iš karto vytis neskubėjo. Su siaubingu riaumojimu žvėris pradėjo nagais ir iltimis drąskyt ir gabalais mėtyt nekalto medelio kamieną. Tikriausiai prieš lemiamą mūšį su savo apsidirbusiu ir nusimuilinusiu skriaudiku jis save taip audrino.
- Py-py-pyzdiec mums, nešam pa-pa-paltukus iš čia... mi-mi-mišios, bliat... miksėdamas sušnabždėjo ausin persigandęs Vaska ir pradėjo ant savo galvos versti sniegą, beprotiškai norėdamas tokiu būdu užsikasti planetoje.
- Gudruti tu, pelės pimpį tu pasislėpsi taigoj. Jis čia greičiau kurjerių pašto po krūmus šmirinėja...
Va čia aš visa esybe supratau, ką žmonės vadina paprastu ir aiškiu žodžiu: „polnyj pyzdiec“! Juk mes gi eilėje sekantys... O tuo tarpu žvėris ir toliau prievartavo kedrą.
Staiga, kažkur tai iš dausų pasigirdo toookio stiprumo klyksmas, kad naikintuvo forsažas palyginus su juo – tik vaikiško kakučio šleptelėjimas. Neužilgo šis nežmoniškas garsas materializavosi į tarp šakučių ir kankorėžių skrendantį majorą Ramazanovą. Kaip Tunguskos meteoritas, su nežmonišku pagreičiu, jis žiebė meškino kupron ir užtilo. O meškinas, apstulbęs nuo tokio negarbingo smūgio iš pasalų, dribo snukiu į gimtąją žemę. Išstenėjęs širdį veriantį inkštimą, žvėrelis kiek turėdamas jėgų nėrė į taigos šabakštynus, visiškai nepaisydamas nei kelių nei šviesoforų. Mes su Vaska negalėjom patikėti savo išsigelbėjimui.
- Aina na... varom, Tinai, gal patikrinsim šitą Meresjevą, - pirmas iš stabo būsenos atsigavo praporas ir atsargiai iššliaužė iš savo slėptuvės.
Majoras Ramazanovas savo povyza vaizdavo sėdinčią ir iš baimės mėlynuojančią mumiją, kuri iš visų jėgų, abejomis rankomis spaudė ploną kedro šakelę su ant jos kabančiu vienišu kankorėžiu. Didvyrio marmūzė buvo nenatūraliai išžiota, bet kažkodėl šaltyje garo visiškai nesimatė. Akys? Na, aplamai jos buvo panašios kaip nuo šiknoj įstrigusio „Stingerio“! Pulsas vos barškėjo suakmenėjusiame kūne.
- Nu ir pydaras... ir vėl teks jį per pusnis vilkt atgalios – suurzgė Vaska.
- Vasj, jį gal pas daktarus reikėtų, jis juk, bliad, ištisas mėšlungio gabalas - išgirdau ir aš savo užkimusį balsą. – o kur senas pirdalas?
Pirdalas atsirado greitai. Sveikas ir nesukoliečytas, tik už kokių dešimties metrų. Sėdėjo sau ir traukė dūmą. Ir sūnelis jo paršleivojo su Ramazanovo karabino likučiais. Žodžiu, sušikta kilerių komanda vėl kartu, nafik... Sukirtom neštuvus ir nutempėm šitą kūrvišką Rembo link automobilio. Tylėjom visą kelią, net kažkaip patiems nesmagu darės, lyg laidotuvių procesijoj dalyvautumėm.
Miestelyje majorą, kartu su šakute ir kankorėžiu nutempėm pas eskulapus, ten ir palikom. Ilgai žvengė chirurgai iš paciento, bet šaką vis dėlto atėmė. O mes su Vasia nupėdinom į benderį. Susėdom už stalo, prisipildėm stiklines spirito, dirstelėjom viens į kitą ir kaip užžvengsim duetu!!! ...daug nekalbėsiu, tačiau tada pirmą kartą tada natūraliai privariau į savo valdiškas vatines kelnes...
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
